Kaip mus rasti?

LIETUVOS RESPUBLIKOS AMBASADA ŠVEICARIJOS KONFEDERACIJOJE IR LICHTENŠTEINO KUNIGAIKŠTYSTEI

Adresas: Kramgasse 12, 3011 Bern, SWITZERLAND

plačiau »

Tel. +41 31 352 52 91
Faksas +41 31 352 52 92
El. paštas

Dvišalis bendradarbiavimas

Sukurta 2014.09.26 / Atnaujinta 2014.10.22 15:00

Lietuvių kultūrinė ir politinė veikla Šveicarijoje iki 1915 m.

Jau XIX a. pabaigoje Fribūre įsikūrė lietuvių studentų draugija „Rūta”, kuri 1913 m. pakeitė pavadinimą į „Lithuania”. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą draugija turėjo apie 30 narių. Šveicarijoje tuo laikotarpiu ir vėliau studijavo: Berne (V. Mickevičius), Ciūriche (Jonas Biliūnas, Vincas Čepinskis), Fribūro katalikų universitete 1895–1935 m. studijavo apie 110 lietuvių (V. Mykolaitis Putinas, Pranas Augustaitis, Stasys Šalkauskis). Karui prasidėjus draugijoje liko tik trys nariai J. Purickis, A. Steponaitis ir V. Daumantas. 1915 m. „Lithuania” pradėjo susisiekti su lietuviais belaisviais Vokietijoje. Studentų draugija kreipėsi į amerikiečius prašydama lėšų šelpimui. Pirmasis atsiliepė „Tautos fondas”. Trijų žmonių komitetas A. Steponaičiui pirmininkaujant supirkinėjo konservus, kondensuotą pieną, duoną, šokoladą ir siuntinėjo į Vokietiją lietuvių belaisviams.

Šveicarijoje tuo metu buvo nemažai ir Lietuvos dvarininkų. Jų iniciatyva buvo sudarytas Generalinis Lietuvos komitetas aukoms rinkti nukentėjusiai nuo karo Lietuvai („Comité général de secours pour les victimes de la guerre en Lithuanie”). Komitetas įsteigtas 1915 m. pabaigoje (komiteto statutas pasirašytas 1915 12 12; jį sudarė 27 punktai; teksto originalas prancūzų kalba). Jį sudarė kunigaikštis Joseph Puzyna, baronas Stanislas de Brunnowas, Bronislovas Ginet-Pilsudzkis (vyresnysis Juzefo Pilsudskio brolis), grafas Zyberg-Plateris. Iš lietuvių į komitetą įėjo Vladas Daumantas-Dzimidavičius, Juozas Korybut-Purickis, Antanas Steponaitis-Steponavičius, Antanas Viskantas. Komiteto pirmininku tapo B. Pilsudskis, vicepirmininkais – baronas S. Brunnowas ir A. Viskantas, sekretoriumi – V. Daumantas, valdybos nariais: J. Purickis, A. Steponavičius. Komitetas pirmojoje Lozanos konferencijoje buvo likviduotas dėl finansinių dalykų ir nesutarimų dėl veikimo krypties.

Politinis lietuvių veikimas. 1915–1919 m.

Lietuvių informacinis biuras Lozanoje

Politinis lietuvių veikimas Šveicarijoje prasidėjo 1915 m. iš Paryžiaus į Lozaną perkėlus J. Gabrio vedamą ”Lietuvių informacijos biurą”. Biuro tikslas buvo propaganda. J. Gabrys pradėjo leisti du mėnraščius „Pro Lituania” (pranc. k.) ir „Litauen” (vok. k.). Minėtuose laikraščiuose buvo keliamos lietuvių tautinės aspiracijos ir Lietuvos valstybės sukūrimo būtinybė. Be to, dar buvo leidžiami įvairūs neperiodiniai leidiniai. Biurą finansavo Amerikos lietuvių visuomeninės organizacijos – daugiausia „Tautos fondas”.

Lietuvių konferencijos. 1915–1918 m. Šveicarijoje vyko lietuvių politikų konferencijos.

Pirmoji lietuvių konferencija įvyko 1915 rugpjūčio mėn. Berne.

Antroji lietuvių konferencija, kurioje buvo iškelta Lietuvos valstybės atkūrimo idėja, vyko 1915 kovo 1–5 d.

Trečioji lietuvių konferencija, dar vadinama Hagos konferencija, vyko 1916 m. balandžio 25–30 d.

Pirmoji lietuvių konferencija įvyko 1915 rugpjūčio mėn. Berne. Šioje konferencijoje Šveicarijos lietuviai mėgino megzti glaudesnius santykius su latviais, kurie taip pat konferencijoje dalyvavo. Konferencijos dalyviai išreiškė savo solidarumą su Santarvės valstybėmis, kovojančiomis dėl tautų laisvės ir nutarė reikalauti plačios kultūrinės ir politinės autonomijos. Be to, Šveicarijos lietuviai buvo užmezgę santykius su ukrainiečiais ir darbavosi drauge su jais, ypač su grafu Mykolu Tiškevičiumi, kuris finansiškai paremdavo ir lietuvius.

Antrojoje lietuvių konferencijoje Šveicarijoje svarbiausias klausimas buvo santykiai su lenkais, o nutarimuose pabrėžta, kad lietuvių nebesaisto unija, nes 1795 m. Žečpospolitos padalijimas panaikino visus buvusius susitarimus. Taip pat ji buvo skirta Lietuvos santykiams su Rusija apsvarstyti. Konferencija buvo paslaptinga – vyko Friburge vasario 12–14 d.,  o nutarimai datuoti kovo 1–5 d. Berne, kaip manoma, dėl Šveicarijoje tuo metu įprastos visuotinės konspiracijos. 1916 m. kovo 1–5 d. konferencijos Berne priimtoje rezoliucijoje nutarta „reikalauti Taikos konferencijoje grąžinti Lietuvai visišką laisvę ir nepriklausomybę”. Rezoliucijoje išsakytos rusų padarytos skriaudos Lietuvai ir pareikalauta „grąžinti Lietuvai visišką nepriklausomybę”. Konferencijos nutarimai paskleisti spaudoje atkreipė Europos visuomenės dėmesį į Lietuvos klausimą.

Po šios konferencijos tiek rusai, tiek vokiečiai ėmė sekti Šveicarijos lietuvių veikimą. Lietuviams teko laviruoti. Vieni lietuviai palaikė santykius su Santarvės žmonėmis, kiti su vokiečiais, o treti kaip J. Purickis ir J. Gabrys laviravo tarp vienų ir kitų.

Trečioji lietuvių konferencija, dar vadinama Hagos konferencija, vyko 1916 m. balandžio 25–30 d., kai lietuviai, reaguodami į Vokietijos kanclerio pareiškimą, kad Lietuva nebus grąžinta Rusijai, susirinko į dar vieną konferenciją, nurodę, siekiant apgauti seklius, jog ji vyks Hagoje.

Lozanos konferencijos

Kitos konferencijos vyko Lozanoje: pirmoji Lozanos konferencija vyko 1916 gegužės 30–birželio 4 d., antroji Lozanos konferencija – 1916 birželio 30–liepos 4 d. (joje įkurta Lietuvių tautos taryba). Dvi paskutinės persikėlė į Berną: 1917 m. lapkričio 2–10 d. ir 1918 m. rugsėjo 5–16 d.

Pirmojoje Lozanos konferencijoje (1916 05 31–06 04) dalyvavo J. Gabrys, dr. J. Purickis, V. Daumantas, kun. A. Steponaitis, R. Karuža ir kt. Konferencijos posėdžiai vyko lietuvių organizacijų nuolatiniame bute Villa Magnolia. Posėdžiuose dalyvavo A. Viskanta, Justinas Tumėnas bei Lietuvių draugijos (pilnas pavadinimas – Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti) Centrinio komiteto įgaliotinis Stasys Šalkauskis (atvyko į Šveicariją 1915 m. pabaigoje). Konferencijos pirmininku buvo Martynas Yčas, vicepirmininku – R. Karuža, sekretoriumi V. Daumantas. Apie lietuvių veikimą (ypač propagandos srityje) Šveicarijoje referavo Juozas Purickis. Apie Amerikos lietuvių veikimą pasakojo R. Karuža. Taigi, Lietuvių konferencija, apsvarsčiusi Lietuvos padėtį, jos šelpimo ir atkūrimo klausimus nusprendė, jog sugyvenimas Generaliniame Lietuvos komitete sunkiai įmanomas ir patarė komiteto veikimą nutraukti, lietuviams išstojant iš jo, o taip pat pasiūlė „Lithuania” – komitetui belaisviams šelpti – tapti Lietuvių draugijos Centrinio komiteto sekcija. Konferencija taip pat pripažino, kad Lietuvių informacijos biuras neaprėpia viso informacinio propagandinio darbo, dėl to reikia steigti bendrą Tarybą ir bendrą informacinį biurą. Reorganizuotas biuras (nariai renkami vieneriems metams) buvo papildytas dar dviem nariais (iš Lietuvos ir JAV), o Taryba (nariai renkami trejiems metams) iš trijų Lietuvos ir dviejų JAV lietuvių atstovų. Be jau išvardytų dalykų konferencija nutarė parengti memorandumą Šventajam sostui reikalaujant „lietuviškosios Arkivyskupijos su sostu Vilniuje ir lietuviškos vyskupijos Amerikoje” ir rūpintis Lietuvių universiteto Vilniuje įsteigimu.

Antrojoje Lozanos konferencijoje (1916 06 30–07 04) dalyvavo ir atstovai iš Lietuvos Antanas Smetona, Konstantinas Olšauskas, Steponas Kairys ir Jonas Maculevičius-Maironis. Šios konferencijos nutarimuose jau buvo visiškos politinės nepriklausomybės Lietuvai reikalavimas. Nutarta politinės propagandos centru padaryti Šveicariją ir čia sukurti Rusijos, Lietuvos ir Amerikos lietuvių tautos tarybą (darbo pagrindas – nepriklausomybės reikalavimas).

1917 m. pradžioje Šveicarijoje susidarė komitetas tvarkyti popiežiaus paskelbtai pasaulinei bažnytinei rinkliavai nukentėjusios Lietuvos naudai.

Trečioji konferencija. 1917 m. lapkričio 2–10 d. Berne buvo sušaukta konferencija, kurios pagrindinis tikslas buvo patvirtinti Vilniaus konferencijos nutarimus (vyko 1917 m. rugsėjo 18–22 d.). Joje taip pat buvo iškelta būtinybė Lietuvai turėti uostą (Klaipėdą). 1917 m. lapkričio 2–10 d. Berne–Lozanoje vykusioje konferencijoje Lietuvos Taryba buvo pripažinta „tikra Lietuvos atstove, vyriausia lietuvių tautos vadovybe” ir net „Nepriklausomos Lietuvos valdžios branduoliu”. Taip Taryba buvo apibūdinta Berno–Lozanos konferencijoje, kurioje dalyvavo ir jos nariai A. Smetona, S. Kairys, J. Šaulys, A. Petrulis, J. Staugaitis. Konferencija išsiskyrė iš ankstesniųjų ne tik trukme, bet ir svarstytų klausimų gausa. Kai kurie iš jų Lietuvos valstybingumui turėjo konstituojančios reikšmės. Vienas svarbiausių darbotvarkės punktų buvo Lietuvos valstybės atkūrimas ir jos forma. Dauguma balsavo už rezoliuciją, numačiusią Lietuvai konstitucinės monarchijos formą, kurios nustatymu turėjo pasirūpinti Taryba. Konferencijoje aptartas ir Lietuvos ribų klausimas. Lietuvos ribas buvo nutarta išplėsti į vakarus (Klaipėda–Liepoja, oficialiai reikalaujant uosto, bet taktiniais sumetimais nesvarstant Mažosios Lietuvos klausimo), į pietryčius (Gardinas–Sokulka–Baltstogė–Volkovyskas–Slonimas, palei strateginius geležinkelius, oficialiai traktuojant šią teritoriją kaip nuo seniausių laikų Lietuvai priklausiusią) ir į šiaurės rytus (Latgalija, jei „latgaliai panorės”). Greta jau minėtų, buvo aptartos konkrečios Lietuvos valstybės atkūrimo priemonės bei taktika. Nuspręsta siekti iš Vokietijos tinkamo Lietuvos valstybei akto dar prieš taikos konferenciją, o iš Antantės – apsisprendimo teisės pripažinimo lietuvių tautai.

Ketvirtoji (paskutinioji) Lozanos konferencija. 1918 m. rugsėjo 5–16 d. Lozanoje įvyko paskutinioji lietuvių konferencija. Penki Lietuvos Valstybės Tarybos (toliau – LVT) nariai – A. Smetona, J. Purickis, A. Voldemaras, A. Petrulis ir M. Yčas – susitiko su Šveicarijos Lietuvių tautos tarybos atstovais (K. Olšausku, V. Daumantu, V. Bartuška, A. Steponaičiu ir J. Gabriu) bei Amerikos lietuvių tarybos delegacija (J. Dabužis, K. Pakštas, B. Mastauskas). Lietuviai konferencijoje nesutarė taktikos ir strategijos klausimais. Vilniečiai nepripažino konferencijos kompetencijos diktuoti LVT, atkakliai laikėsi bendradarbiavimo su Vokietija linijos. Užsieniečiai patarė labiau orientuotis į Antantę, siūlė konferenciją laikyti aukštesne už LVT arba bent pripažinti lygiaverte Šveicarijos Lietuvių tautos tarybą ar įsilieti į LVT į naujai sudarytą aukščiausią suverenų komitetą. JAV lietuviai kvestionavo monarchinę valstybingumo formą. Po ilgų diskusijų sutarta laikytis 1917 m. lapkričio mėn. Berno–Lozanos konferencijos linijos, tačiau lietuvių nesutarimai kilo į paviršių. Tarp lietuvių neliko vienybės. 1918 m. spalio 9 d. Lozanoje buvo įkurta Aukščiausia Lietuvių Tautos Taryba.

Lietuvos atstovybė Šveicarijoje 1918 m. pabaigoje – 1919 metais

1918 m. gruodžio mėn. Lietuvos oficialioji spauda (“Lietuvos aidas”) rašė, kad Valstybės Tarybos posėdyje gruodžio 2 d. buvo pavesta Lietuvos atstovui Berlyne Jurgiui Šauliui nuvažiuoti į Šveicariją „kur susiduria visų valstybių reikalai”, įsteigti Berne Lietuvos atstovybę Šveicarijoje ir užmegzti ryšius su sąjungininkais.

Šveicarijos vyriausybei sutikus 1918 m. gruodžio mėn. buvo įsteigta Lietuvos misija (vėliau – atstovybė) Berne. Įkurtosios misijos personalą (tik laikinai) sudarė: reikalų vedėjas (charge d`Affaires) Vytautas Dzimidavičius Daumantas (kunigas, lietuvių organizacijų Šveicarijoje narys, Friburgo universiteto absolventas), pirmasis pasiuntinybės patarėjas Petras Klimas (tuo metu buvo Valstybės Tarybos narys), antrasis pasiuntinybės patarėjas Waclau Lastauskis (istorikas, rašytojas, gudų veikėjas, tuo metu – Valstybės Tarybos narys), attache prie misijos – prof. A. Jaščenko. Įsakymą dėl Lietuvos misijos įsteigimo 1918 m. gruodžio 27 d. pasirašė UR ministras prof. Augustinas Voldemaras. V. Daumantas buvo neoficialus Lietuvos atstovas.

1919 m. Lietuvos misijos Berne šefas buvo dr. Jurgis Šaulys (buvo baigęs teisės studijas Berno universitete prieš Pirmąjį pasaulinį karą), antruoju sekretoriumi – Pranas Jucaitis (Berno universitete tuo metu studijavo chemiją). P. Jucaitis Lietuvos misijos Šveicarijoje sekretoriumi buvo paskirtas 1919 m. vasario 21 dieną. 1919 m. kovo 1 d. diplomatiniu kurjeriu prie Lietuvos misijos Šveicarijoje (Berne) paskirtas Eduardas Turauskas (iki tol – URM Lietuvos spaudos biuro darbuotojas). Į Berną dirbti Lietuvių spaudos biure Šveicarijoje 1919 balandžio 1 d. atvyko Petras Karvelis (iki tol URM buvo Propagandos skyriaus vedėjas). Kiek vėliau prisijungė dar vienas naujas darbuotojas 1919 m. gegužės 1 d. paskirtasis Leonas Bistras (iki tol buvo URM Lietuvos spaudos biuro vedėjas). „Lietuvos aidas” 1919 m. balandžio 11 d. rašė, kad Šveicarus su Lietuvos klausimu supažindina ir informuoja prie Lietuvos misijos Šveicarijoje veikiantis Spaudos biuras. Straipsnyje taip pat pasakyta, jog ateityje Lietuva neplanuoja turėti ekonominių santykių su šveicarais, tačiau daugiausia dėmesio skirs kultūriniams ir mokslo santykiams, nes Šveicarijos universitetuose buvo daug studijuojančio Lietuvos jaunimo. Straipsnyje išsakytas mintis patvirtina ir archyvinė medžiaga. V. Sidzikauskas 1919 m. lapkričio 8 d. J. Jasiulaičiui Ciuriche rašė: „Bendra politinė situacija, kaip ir bendra ekonominių santykių konjunktūra yra tokia, kad vargu būtų galima galvoti apie prekybos santykių užmezgimą artimesniu laiku tarp Lietuvos ir Šveicarijos. Ypač valiutos sunkenybės stovi skersai kelio. Prekybos agento nereikia”.

1919 m. pabaigoje Šveicarijoje buvo uždarytos net keturios organizacijos: Centro komitetas „Lithuania”, Vykdomasis lietuvių komitetas, Lietuvių informacijos biuras, Lietuvių tautos taryba. Su tokia Voldemaro politika nesutiko J. Šaulys, kuris organizacijas uždarius 1919 m. gruodžio 2 d. išvyko iš Berno į Lietuvą. Jo vietoje šefu (charge d`Affaire) liko Vaclovas Sidzikauskas.

Vaclovas Sidzikauskas pirmuoju sekretoriumi dirbti (ir baigti teisės studijų Berno universitete) į Berną atvyko 1919 m. spalio mėn. V. Sidzikauskas atvykęs tvarkė Lietuvos delegacijos iš Paryžiaus atsiųstus dokumentus, rašė ataskaitą URM apie 1916–1918 m. Berne ir Lozanoje vykusias konferencijas bei apie Lozanoje karo ir Taikos konferencijos Paryžiuje metu Berne veikusį Lietuvių informacijos biurą. Paskutinioji šio biuro vedėja buvo Jadvyga Chodakauskaitė (vėliau Tūbelienė – Ministro pirmininko Juozo Tūbelio žmona). Išvažiavus J. Šauliui V. Sidzikauskas 1919 m. gruodžio 12 d. lankėsi Šveicarijos Politikos departamente ir kalbėjosi su užsienio reikalų vedėju Parovičini. Pokalbio objektu buvo kai kurių kantono (ypač Ciuricho) policijos įstaigų atsisakymas priimti Lietuvos misijos išduotus pasus, motyvuojant tuo, kad Šveicarija dar nepripažinusi Lietuvos valstybės. Dėl to iškilo Lietuvos pripažinimo klausimas, jei ne de jure, tai bent de facto.

Lietuvos pripažinimo klausimas

Prieš išvažiuojant J. Šaulys lankęsis Politikos departamente ir buvo pasiūlęs Parovičini pripažinti Lietuvą de facto. Tą jau buvo padarę britai. Tuomet Parovičini pažadėjo paremti tą klausimą ir pasiūlyti Šveicarijos valdžios aptarimui. 1919 m. gruodžio 13 d. V. Sidzikauskas gavo atsakymą, kad Šveicarijos valdžia apsvarsčiusi Lietuvos pripažinimo klausimą, nusprendė, jog dabartinis status quo Lietuvos ir Šveicarijos santykiuose ir esąs Lietuvos pripažinimas de facto. Tolimesnis žingsnis reikštų pripažinimą de jure (teisę siųsti diplomatinius kurjerius, naudotis šifru it kt.). Šveicarų manymu, Lietuvos klausimas bus nuspręstas vokiečiams pasirašius taikos sutartį. Tuomet Šveicarija, negaišdama nei dienos, pripažins Lietuvą ir suteiks atstovybei visas jai deramas teises. Šveicarija gal ir būtų Lietuvos misijai davusi platesnių teisių, tačiau, veikiant Šveicarijoje daug kitų nepripažintų valstybių, joms taip pat būtų reikėję tas teises suteikti.

Pirmasis Lietuvos Respublikos įgaliotasis atstovas Šveicarijoje Vladas Daumantas – Dzimidavičius. 1919 m.

Lietuvos diplomatai Šveicarijoje pirmiausiai siekė gauti Šveicarijos vyriausybės pripažinimą de jure. Lietuvos Steigiamajam seimui (susirinko 1920 05 15) patvirtinus 1918 m. vasario 16 aktą, V. Sidzikauskas Šveicarijos politikos departamento (taip vadinama Šveicarijoje URM) šefui Giuseppei Mottai (jis tuo metu buvo ir valstybės prezidentas) įteikė notą, kuria pranešė apie Lietuvos Steigiamojo seimo nutarimą ir prašė pripažinti Lietuvą de jure. G. Motta pažadėjo surinkti ir pateikti duomenis Bundesratui (ministrų tarybai). Šveicarai norėdami palaikyti lietuvių prašymą 1920 m. vasario 11 d. Ženevoje suorganizavo mitingą, reikalaudami suteikti Lietuvai oficialųjį pripažinimą. Mitinge dalyvavo prof. P. Hard, prof. Ed. Privat. Kalbėtojai ne tik pasakojo Lietuvos istoriją, bet pabrėžė ir Lietuvos norą tapti nepriklausoma. Mitingas priėmė rezoliuciją, kuri buvo telegrafuota Šveicarijos vyriausybei ir suinteresuotų valstybių vyriausybėms. Apie tai rašė laikraštis „Journal de Geneve”.

Šveicarijos svarba Lietuvai. 1920–1021 metai

Lietuvos oficialioji spauda 1920 m. nemažai dėmesio skyrė Lietuvos ir Šveicarijos santykiams. Vaclovas Sidzikauskas interviu, duotame 1920 m. rugpjūtį atostogų Lietuvoje metu, kalbėjo apie šveicarų pripažinimą de jure. Jo manymu šveicarai pripažins Lietuvą de jure tuomet, kai tą padarys nors viena didžioji valstybė. Diplomatas teigė, jog Lietuvai Šveicarija svarbi dėl keletos priežasčių. Pirma, ji yra Europos viduryje ir, antra, joje koncentruojasi visos tarptautinės įstaigos. V. Sidzikauskas duodamas interviu nepamiršo paminėti, kad Šveicarijoje įsteigus misiją buvo paskirta per daug personalo, todėl 1919 m. pabaigoje teko „susispausti”. Atstovas tai aiškino tuo, jog „susiaurinimo procesą” išgyveno beveik visos kitų valstybių pasiuntinybės Šveicarijoje. 1921 m. spaudoje buvo svarstomas Lietuvos atstovybių užsienyje tikslingumo klausimas. Jame buvo teigiama, kad Lietuvos atstovų darbas keitėsi, keičiantis aplinkybėms. Šveicarija (kaip ir Skandinavija) Pirmojo pasaulinio akro metu buvo labai svarbios Lietuvai, 1920–1921 m. neteko savo svarbos (kaip informaciniai centrai, nes Lietuva tiesioginio ryšio su užsienio valstybėmis neturėjo tik per neutralus arba Berlyną). Nauji Lietuvos užsienio politikos uždaviniai iškėlė ir naujus reikalavimus. Pirmojo pasaulinio karo metu iš įgaliotinio nieks neklausė ar jis moka prancūzų kalbą ir ar turi reikiamą išsilavinimą. Tuo tarpu, formuojantis diplomatiniam korpusui tokie reikalavimai jau buvo keliami.

Lietuvos politikos bei visuomenės veikėjai Leonas Bistras (kairėje) ir Petras Karvelis (dešinėje), 1921 m.

1921 m. gegužės 18 d. Lietuvos atstovas V. Sidzikauskas pasikalbėjęs su G. Motta informavo Lietuvos URM, kad yra gavęs šveicaro patikinimą dėl Šveicarijos palankumo Lietuvai, pažadą pripažinti Lietuvą de jure ir paremti priimant į Tautų Sąjungą. 1921 m. rugpjūčio 20 d. Kaune gauta G. Mottos pasirašyta telegrama – pranešimas apie Lietuvos pripažinimą de jure. Šveicarijai pripažinus Lietuvą de jure V. Sidzikauskas įteikė kredencialus Šveicarijos vyriausybei jau kaip oficialus Lietuvos diplomatinis atstovas ir iki tol buvusi Lietuvos misija virto Lietuvos atstovybe. Nuo tada prasidėjo de jure Lietuvos–Šveicarijos santykiai.

Oficialiai Šveicarija pripažino Lietuvą de jure 1921 liepos 19 d. 1921 m. spalio 25 d. Lietuvos atstovas Šveicarijoje vyriausybei perdavė kvietimą į Ženevoje vyksiančią Tarptautinio darbo biuro konferenciją.

Lietuvos oficialioji spauda teikė labai daug reikšmės Šveicarijos suteiktam pripažinimui. 1921 m. rugpjūčio 25 d. išspausdintas straipsnis „Šveicarijos pripažinimo reikšmė”. Jame rašoma, jog šveicarų suteiktasis pripažinimas prilygsta „pirmaeilės reikšmės tarptautinės politikos aktui”. Šis aktas buvo vertinamas ne tik kaip pripažinimo aktas, bet ir kaip konstatavimas didžiųjų valstybių daromos skriaudos Lietuvai. Tai, lietuvių manymu, turi didelės svarbos Lietuvos klausimui tarptautinėje politikoje. Be to, lietuviai buvo įsitikinę, jog šveicarų žingsnis turės įtakos kitiems neutralams (tiek Šiaurėje, tiek Pietuose). Tos valstybės, lietuvių manymu, nedrįso pripažinti Lietuvos, nes derino savo poziciją su Antantės politika. Šveicarijos pavyzdys turėtų parodyti, jog laisvos tautos tarpusavio santykiuose neturi dairytis į didžiųjų kaimynių interesais vedamą politiką, bet turi ir privalo imtis „savitos politinės akcijos stabilizuoti taikos santykiams Europoje”. Šveicarijos padarytas žingsnis, lietuvių spėjimu, turėtų turėti tam tikros reikšmės ir didžiosioms valstybėms. Buvo teigiama: „Šis sprendimas tokio bešališko teisėjo kaip Šveicarija, be abejojimo, turės įtakos į tolimesnę mūsų klausimo eigą Vakaruos. Todėl Šveicarijos pripažinimas de jure nepriklausomos Lietuvos valstybės bus neišdildomai įrašytas mūsų tautos istorijos lapuose, kaipo brangiausias ir džiaugsmingiausias atminimas iš mūsų laisvės kovų epochos”. Apie šveicarų pripažinimą Lietuvos oficialiojoje spaudoje rašė ir šveicaras dr. Alfredas Sennas straipsnyje „Lietuva ir Šveicarija”. Jame autorius teigia: „Šiuo žygiu Šveicarija atitaisė klaidą, kurią buvo padariusi pirmame Tautų Sąjungos posėdyje Ženevoje, kai buvo svarstomas Lietuvos priėmimas į Tautų Sąjungą”. Šveicarija tuomet nebalsavo už Lietuvos priėmimą į šią organizaciją. A. Senno nuomone Šveicarija pasielgė „labai nešveicariškai”, nes tai „taip svetima šveicariečių valstybės idėjos dvasiai”. Straipsnyje bendrais bruožais apžvelgtas lietuvių veikimas Šveicarijoje XIX a. pab.–XX a. pradžioje, o Šveicarija pavadinta „lietuvių organizacijų lopšiu”.

1922 m. rugpjūčio mėn. Šveicarija paskyrė savo konsulą Lietuvai – Georges Weinbergą. Konsulo rezidencija buvo Kaune Bažnyčios gatvė 12. Konsulatas veikė nuo 1922 m. rugsėjo 2 dienos.

Lietuvos misijos (vėliau – atstovybės) Šveicarijoje etatai, finansai, personalas 1920–1921 m.

1920 m. Lietuvos atstovybę sudarė atstovas, sekretorius ir sargas. 1920 m. balandžio 12 d. Ministrų kabinetas svarstė Lietuvos misijos Šveicarijoje baldų pardavimo klausimą. Pirmojo neoficialaus atstovo V. Daumanto ir J. Šaulio buvo pirkta daug brangių baldų, kurių misijai visai nereikėjo. Todėl nuspręsta juos parduoti. Kadangi greitu laiku baldų parduoti nebuvo galima, siūlė baldų išlaikymui bei pardavimui asignuoti 2000 dolerių ir pervesti juos į Lietuvos misijos Šveicarijoje sąskaitą. Kartu Valstybės kontrolierius J. Zurickas pareikalavo misijos išlaidų ataskaitos už 1919 metus. 1920 m. gruodžio 1 d. Ministrų kabinetas nutarė papildomai skirti Lietuvos atstovybei 8150 Šveicarijos frankų bei 1000 auksinų propagandos reikalams.1921 m. balandžio mėn. Berno atstovybė turėjo: atstovą konsulą, sekretorių, mašininkę ir kurjerį tarną. 1921 m. lapkričio 1 dieną Lietuvos vyriausybė Lietuvos atstovybės Šveicarijoje sekretoriumi paskyrė iki tol diplomatiniu kurjeriu buvusį Eduardą Turauską. 1921 m. lapkričio mėn. Lietuvos atstovybėje Berne  dirbo: 1) Lietuvos atstovas Vaclovas Sidzikauskas (nuo 1919 12 06), 2) atstovybės sekretorius Eduardas Turauskas (nuo 1921 11 01), 3) korespondentė ir daktilografė Alina Bücher (1920 11 01), tarnas (tarnaitė) Margarėtė Schären (nuo 1920 09 01). 1921 m. sausio 24 d. Ministrų kabinetas apsvarstęs Lietuvos atstovybės Berne etatus, nusprendė prie jų prirašyti sekretoriaus bei kurjerio-tarno etatą, o vietoje atstovo įrašė atstovas konsulas. Taip Lietuvos atstovybė Šveicarijoje atstovo asmenyje kartu turėjo ir konsulą. Už išduodamą pasą (6 mėn.) Lietuvos atstovybė Berne imdavo 70 Šveicarijos frankų mokestį, už vizą į Lietuvą ar per Lietuvą – 25 frankus, už vizą įvažiavimui į Lietuvą ir atgal – 50 frankų. 1921 m. Lietuvos pasiuntinybė Šveicarijoje davė vizas šveicarams: Georg Weingart, Stephanie Weingart, Armand de Lafontaine, Alfred Senn, Kuno Gressly, Sara  Šamšonienė, Hugo Hablützel, Linder Niklaus, Heimberg David, Boris Herzberg, Eduard Moesch, Waldemar Witttwer, Alfred Michel, Emil Müller,  Anton Castelmur, Charles Rosen, C. A. Schneider, Salomon Fucksman, Rudolf Kehrli, Elsa Wasser,. Gottfried, Senn, Kuno Gressly, Frederic Luchsinger, prof., Max Niederman, Eugen Herzberg, Bertha Moesch, Otto Ehrenhold, Robert Heinrich Häuserman, Marie Oertli ir kt. vykstantiems į Lietuvą. 1921 m. lapkričio 9 d. Ministrų kabinetas nusprendė skirti papildomai Lietuvos atstovybės Šveicarijoje išlaidoms 5400 Šveicarijos frankų. 1921 m. gruodį prie atstovybės buvo ir konsulatas. Atstovo alga buvo 1200 frankų, reprezentacijai buvo skirta 600 frankų, sekretoriui – 500 frankų, mašininkei – 400 frankų, kurjeriui tarnui – 300 frankų. 1926 metų biudžete Lietuvos pasiuntinybei Šveicarijoje buvo skirta: 1) tarnautojų atlyginimams – 73 640 Lt, 2) kanceliarijai – 12 000 Lt., ūkio reikalams – 35 000 Lt., knygynui 1000 Lt., įvairiems reikalams – 24 600 Lt.

Atstovavimo Šveicarijai perkėlimas į Berlyną. 1922–1927 m.

1922 m. balandžio 2 d. Lietuvos atstovas V. Sidzikauskas, grįžęs iš Balkanų į Berną, rado URM prof. Vlado Jurgučio telegramą, kuria jam siūlomos Lietuvos diplomatinio atstovo Berlyne postas. Atstovas buvo neseniai perkėlęs atstovybę į naujas patalpas Sonnenberggasee 15 (su gražiu reginiu į Berno Oberlando kalnus). Jame buvo pasiuntinio butas ir raštinė. Buvo užmegzti santykiai su diplomatiniu korpusu ir spauda bei visuomene. V. Sidzikauskui buvo siūloma likti ir atstovu Šveicarijoje reziduojant Berlyne. Pirmą kartą V. Sidzikauskas siūlomo posto atsisakė, tačiau po Genujos konferencijos (1922 04 10) grįžęs rado UR ministro telegramą, kurioje teigiama: „Tamsta esi skiriamas į Berlyną mobilizacijos tvarka”. Lietuvos charge d`Affaire Šveicarijoje Vaclovas Sidzikauskas 1922 m. birželio 1 d. paskirtas taip pat ir charge d`Affaire Vokietijoje, paliekant eiti senąsias pareigas Šveicarijai. Taip atstovavimas Šveicarijai buvo perkeltas į Berlyną. Nuo 1922 m. birželio 1 d. Lietuvos atstovybės būstinėje Berne Lietuvos charge d`Affaire Šveicarijai liko Eduardas Turauskas. Nuo 1922 m. birželio mėn. Lietuvos pasiuntinybės Šveicarijoje buvo pagaminti nauji pasų pavyzdžiai, kurie turėjo pakeisti iki 1922 m. sausio 1 d. visus anksčiau išduotus pasus naujais, imant 5 frankų mokestį už paso knygelę. Pasai buvo spausdinti Berlyne. Lietuvos atstovas siūlė URM suvienodinti atstovybių išduodamus pasus.

1923 m. sausio 9 d. URM Lietuvos atstovui Šveicarijoje priminė kad, remiantis 1922 m. spalio 10 d. raštu Lietuvos atstovybės Šveicarijoje biuras uždaromas nuo 1923 m. sausio 15 d. ir prašė „tinkamai išspręsti buto klausimą (taupant valstybės lėšas)”. Lietuvos atstovybė buvo išsinuomojusi 7 kambarių butą (nuoma metams 7500 frankų) dviems metams iš pilietės Marbach. Sutartis su ja turėjo baigtis tik 1924 m. balandžio 30 d. Todėl teko apsispręsti ar buto atsisakyti, ar jį palikti. Šią dilemą teko spręsti, nes E. Turauskas nuo 1923 m. sausio atsisakė charge d`Affaire pareigų atstovybėje ir nusprendė baigti studijas Friburge. V. Sidzikauskas URM siūlė, jeigu naujuoju sekretoriumi būtų nevedęs žmogus, butą atsakyti, o jei vedęs ir turintis šeimą – palikti.

Lietuvos nuolatinė delegatūra prie Tautų Sąjungos. 1922–1927 m.

Nuo 1922 iki 1927 m. visi Lietuvos diplomatai, paskirti atstovauti Lietuvą Šveicarijoje, rezidavo Berlyne (arba Prahoje). Berne iki 1923 m. sausio 15 d., buvo paliktas tik charge d`Affaire E. Turauskas. Vėliau Ženevoje nuo 1925 m. birželio 1 d. rezidavo tik Lietuvos atstovybės Šveicarijoje sekretorius dr. Sakalauskas (jis buvo ir Lietuvos delegatūros prie Tautų Sąjungos sekretorius; kaip atstovybės Šveicarijoje sekretorius Šveicarijos URM nebuvo pristatytas). Lietuva oficialiai pasiuntinybės Ženevoje neturėjo: buvo tik Lietuvos nuolatinė delegatūra prie Tautų Sąjungos, kurios adresas – 15 Q. d. Mont-Blanc Genéve. Tuo pačiu adresu buvo ir Lietuvos pasiuntinybės Šveicarijoje biuras. 1926 m. lapkričio 8 d. dr. Sakalauskas URM pareiškė pastabą, kad jam atsiųstuose Lietuvos atstovybių ir konsulatų sąrašuose pažymėta „Lègation de Lithuanie à Genéve” ir nurodytas adresas: 15 Q. d. Mont-Blanc Genéve. Sakalauskas prašė atkreipti dėmesį, kad Lietuvos pasiuntinybės Ženevoje oficialiai nėra ir Lietuvos pasiuntinybės prie Šveicarijos vyriausybės oficialus adresas Berne: Hôtel Belle vue Palace, o Ženevoje yra faktiškai ir oficialiai tik Lietuvos delegatūra prie Tautų Sąjungos. Todėl Šveicarijoje 1925–1927 m. egzistavo dvi įstaigos: Lietuvos pasiuntinybė Berne ir Lietuvos delegacija Ženevoje. Kadangi pasiuntinio Berne nebuvo, pasiuntinybės darbą, greta delegacijos darbo, Ženevoje atliko dr. Sakalauskas (buvo ir pasiuntinybės ir delegatūros sekretorius). Taigi, susidarė ypatinga padėtis, kai dviejų skirtingų įstaigų biuras buvo vienas ir vadovaujamas to paties žmogaus. Iš susidariusios padėties sekretorius išsisukdavo labai lanksčiai: raštus nuo pasiuntinybės datuodavo iš Berno. Todėl savo rašte URM prašė dvi institucijas skirti ir siunčiant raštus delegacijai į Ženevą adresuoti: 15 Q. d. Mont-Blanc Genéve.

Lietuvos ir Šveicarijos ekonominiai kontaktai

1922 m. vasario 22 d. Ministrų kabinetas svarstė Lietuvos provizorinės sutarties su Šveicarija dėl bendrų pilietinių teisių projektą. Pasiūlė jame keletą pataisų. 1923 m. spalio 28 d. tarp Lietuvos ir Šveicarijos pasirašyta provizorinė prekybos sutartis, kurioje aptarti dviejų šalių piliečių teisės kitoje susitariančioje šalyje. Lietuvos ir Šveicarijos prekybos apimtys buvo nedidelės. Šveicarija iš Lietuvos importavo: šaldytą kiaulieną, sviestą, Lietuva iš Šveicarijos – laikrodžius, mašinas.

V. Sidzikauskas jau reziduodamas Berlyne, Lietuvos vyriausybės pavedimu vežė dalį Lietuvos aukso rezervų į Šveicarijos valstybinį banką (National Bank) Berne.

Lietuvos atstovai Šveicarijoje 1919–1946 m.

Jurgis Šaulys (1919 09 01–1919 12 01)
Vaclovas Sidzikauskas (1919 12 06–1921 11 03; charge d`affaire 1921 11 041922 05 31)
Eduardas Turauskas (charge d`affaire ad interim 1922 06 01–1923 08 15)
  Dovas Zaunius (rezid. Prahoje; 1925 02 12–1927 04 10)
  Vaclovas Sidzikauskas (rezid. Berlyne; 1927 04 11–1934 11 19)
  Jurgis Šaulys (rezid. Berlyne; 1934 11 19–1938 12 14)
  Kazys Škirpa (rezid. Berlyne; 1938 12 15–1939 12 01)
  Jurgis Šaulys (rezidavo Berne; 1939 12 01–1946 11 18, kai Šveicarija suspendavo pasiuntinybės veikimą.
Tarybinės vyriausybės atšauktas 1940 07 30)

Lietuvos atstovavimas Šveicarijoje 1927–1940 metais

1927 m. pradžioje Dovui Zauniui Lietuvos URM sprendimas perkelti atstovavimą Šveicarijai į Berlyną ir uždaryti atstovybę Šveicarijoje ir Lietuvos misijos prie Tautų Sąjungos Ženevoje buvo netikėtas. 1927 m. kovo 21 d. iš Prahos (ten buvo pasiuntinio rezidencija) jis UR ministrui A. Voldemarui rašė: „Man nesuprantamas tiesioginis mūsų pasiuntinybės Šveicarijoje reikalų perkėlimas Berlynan, kol oficialus tenykštis atstovas oficialiai nebus prisistatęs Berne ir įteikęs mano lettre de rappel. Šveicarijos vyriausybei mano adresas Prahoje žinomas ir ten kreipiamasi”. Atstovas labai prašė pranešti apie pasikeitimus Šveicarijos vyriausybei ir piliečiams, kad kreiptųsi į Berlyną. Kitą dieną (kovo 22 d.) laiške URM D. Zaunius išdėstė savo mintis apie atstovybės pertvarkymą, siūlydamas ne pavesti reikalus Berlynui, bet pradėti šią procedūrą nuo pasiuntinio keitimo. Taip pat pareiškė pastabą ministrui dėl dr. Sakalausko, kuris niekada nerezidavo Berne ir nebuvo šveicarams pristatytas kaip Lietuvos pasiuntinybės Šveicarijoje sekretorius ir Šveicarijos URM tokiu nebuvo laikomas. Šveicarijoje jo oficialus statusas – Lietuvos misijos prie Tautų Sąjungos sekretorius (rezidencija Ženevoje). D. Zaunius taip pat priminė UR ministrui 1926 m. pabaigoje pateiktą pasiūlymą Berne steigti konsulatą (buvo suradęs puikų kandidatą į konsulus). Sprendžiant iš tolesnio susirašinėjimo, URM D. Zauniaus patarimo paklausė ir išsiuntė prašymą Šveicarijos vyriausybei suteikti agrément Vaclovui Sidzikauskui. 1927 m. balandžio 5 d. Šveicarijos Bundes Rat savo posėdyje suteikė prašytą agrément. Apie tai Lietuvos atstovybę Berlyne informavo tenykštė Šveicarijos pasiuntinybė. 1927 m. balandžio 11 d. prezidento įsakymu Lietuvos nepaprastuoju ir įgaliotuoju ministru Šveicarijai nuo 1927 m. balandžio 26 d. paskirtas Vaclovas Sidzikauskas. Tuo pačiu metu jis buvo ir Lietuvos ministru Vokietijoje, ir Vengrijoje (rezidavo Berlyne). 1927 m. balandžio 11 d. telegrama V. Sidzikauskui buvo pranešta, kad jis vyktų į Berną įteikti kredencialų ir uždarytų (Lietuvos misijos prie Tautų Sąjungos) atstovybę Ženevoje. Telegramoje buvo priminta, jog misijos sekretorius Sakalauskas atšaukiamas į Kauną. 1927 m. balandžio 22 d. prezidento aktu dr. Dovas Zaunius – Lietuvos nepaprastasis ir įgaliotasis ministras Šveicarijai ir Čekoslovakijai atleistas iš pareigų nuo 1927 m. balandžio 11 dienos. 1927 m. balandžio 22 d. naujasis Lietuvos pasiuntinys Šveicarijai Vaclovas Sidzikauskas įteikė savo kredencialus (bei D. Zauniaus atšaukimo raštą) Šveicarijos prezidentui G. Mottai. Lankydamasis Berne 1927 m. balandžio 23 d.) V. Sidzikauskas kalbėjosi su Šveicarijos viceprezidentu Schulthessu ir ministru Politikos departamento vedėju Dinichert. Su juo aptarė Lietuvos ir Šveicarijos politinius, ekonominius bei kultūrinius santykius; sutarė dėl darbų ateityje ir dėl modus procedendi (nes reziduoti turėjo Berlyne). Be jau minėtų Šveicarijos politikų ir ministrų V. Sidzikauskas vizitavo diplomatinio korpuso Berne dekaną (Šventojo sosto nuncijų de Maria), kitus diplomatinio korpuso ir Šveicarijos vyriausybės narius, abiejų parlamentų rūmų prezidentus. Baigęs prisistatymą Šveicarijos sostinėje, Lietuvos pasiuntinys 1927 m. balandžio 26 d. išvyko į Ženevą uždaryti Lietuvos (delegacijos prie Tautų Sąjungos) atstovybės bei perimti Lietuvos pasiuntinybės Šveicarijoje dokumentų, bylų, pinigų. Lietuvos delegacijos prie Tautų Sąjungos bylos, dar iki Sidzikauskui atvykstant, buvo išsiųstos į Kauną, o „delegatūra” uždaryta. 1927 m. balandžio 27 d. su V. Sidzikausku per Berlyną į Kauną išvyko dr. Sakalauskas. Dr. Juozas Sakalauskas Lietuvos pasiuntinybės Šveicarijoje laisvai samdomu sekretoriumi buvo paskirtas 1925 m. birželio 1 d., o 1927 m. gegužės 1 d. iš pareigų atleistas.

Nuo 1927 balandžio iki 1939 metų Lietuva pasiuntinybės Šveicarijoje neturėjo: visi Lietuvos nepaprastieji ir įgaliotieji ministrai Šveicarijai rezidavo Berlyne. Tik nuo 1929 m. įsteigtas Lietuvos garbės konsulatas Ciuriche (nuo 1931 m. generalinis konsulatas) iš dalies atliko ir pasiuntinybės funkcijas (nes Lietuvos URM garbės konsulu pasitikėjo).

1936 m. pabaigoje buvo įsteigta Lietuvos nuolatinė pasiuntinybė prie tautų Sąjungos Ženevoje. Įgaliotuoju ministru paskirtas Lietuvos karo attache Berlyne Generalinio štabo pulkininkas Kazys Škirpa. Tuomet vėl iškilo būtinybė įsigyti būstinę pasiuntinybei Ženevoje.

Pasiuntinybę Berne nutarta vėl steigti, jau prasidėjus karui 1939 m. rudenį, tačiau apie tai imta galvoti anksčiau. 1939 m. rugpjūčio 23 d. K. Bizauskui (laikinai ėjo UR ministro pareigas) rašytoje pro memoria J. Savickis aiškino, kad karo konflikto atveju Šveicarijoje reikia išspręsti 2 klausimus: 1) šelpimą nuo Tėvynės atkirstų – Lietuvos nuolatinės delegacijos Ženevoje ir Šveicarijoje besigydančių lietuvių, resursų užsienyje (papildomų kreditų pervedimą), 2) dviejų pasiuntinybių sujungimo.

Iš pradžių galvota apie dviejų pasiuntinybių Šveicarijoje sujungimo galimybes ir siekta išsiaiškinti Šveicarijos vyriausybės požiūrį į Lietuvos atstovavimą Šveicarijoje iš Ženevos. 1939 m. spalio 23 instrukcijoje J. Savickiui (Lietuvos atstovui prie Tautų sąjungos) įsakoma nuvykti į Berną išsiaiškinti Šveicarijos vyriausybės požiūrį dėl dviejų pasiuntinybių sujungimo. Nuvykęs į Berną J. Savickis sužinojo, kad Šveicarijos vyriausybė nenorėtų akredituoti naujo pasiuntinio, jei jis nereziduos Berne. Taigi, J. Savickis patarė vyriausybei nuo pat pradžių atstovavimą koncentruoti Berne, neapleidžiant ir Ženevos, o pagrindinis akcentas – Lietuva turi įsikurti Berne.

1940 m. vasario pradžioje V. Čarneckis telegrama J. Savickiui pranešė, kad Lietuvos delegacijos prie Tautų Sąjungos rezidencija perkeliama į Berną. Kita, jau 1940 m. kovo 8 d. telegrama, J. Savickis atšaukiamas iš delegato Tautų Sąjungoje pareigų ir pranešama, kad perkeliamas į Kauną nuo 1940 m. balandžio 1 d. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir žlugus Lenkijai, J. Šaulys (jis buvo ir Lietuvos nepaprastuoju ir įgaliotuoju ministru Lenkijai iki 1940 01 01) toliau rezidavo Šveicarijoje (Berne). 1939 m. pabaigoje spalio 30 d.–lapkričio 5 d. naujai paskirtasis Lietuvos pasiuntinys (tiksliau nepaprastasis ir įgaliotasis ministras, paskirtas 1939 12 01) Jurgis Šaulys susitiko su Šveicarijos vyriausybės atstovais.

Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotas ministras Vokietijoje Jurgis Šaulys (kairėje).
Berlynas, 1931–1938 m.

Lietuvos pasiuntinys Jurgis Šaulys apie Šveicariją 1939–1940 m.

Lietuvos pasiuntinys Šveicarijoje Jurgis Šaulys savo laiške URM nupasakojo bendrą įspūdį, lygindamas jį su Pirmojo pasaulinio karo metais. Pirmojo pasaulinio karo metais šveicarai jautėsi tikresni, kad jų neutralumas bus gerbiamas. Artinantis naujam karui (iš tikrųjų karas jau vyko, prasidėjo 1939 09 01) tokio tikrumo Šveicarija jau neturėjo. Šveicarija stiprino savo sienas, ypač iš Vokietijos ir Italijos pusės. Išvedė paraleles tarp Šveicarijoje ekonominio gyvenimo Pirmojo pasaulinio karo metu ir 1939 m. pabaiga. Jo manymu pirmojo karo metu ekonominis gyvenimas buvo mažiau varžomas nei 1939 m. Atsargumo dėlei šveicarai buvo net įsivedę maisto korteles. Prasidėjus antrajam karui buvo suvaržytas svetimšalių įvažiavimas lyginant su 1914–1918 metais. Pirmojo karo metu buvo gausu šnipų (pilni viešbučiai, restoranai, kavinės), kurie krito į akis, 1939 m. to jau nesimatė. J. Šaulys taip pat pastebėjo, kad šveicarai griežčiau, nei pirmojo karo metu, žiūrėjo į propagandos biurus (jų buvo gausu 1914–1918). Tokį požiūrį aiškino tuo, kad vengiama visko, kas gali būti prikišta kaip neutralumo pažeidimas. Pasiuntinys taip pat atkreipė Lietuvos URM dėmesį į tą aplinkybę, kad Šveicarijos padėtis ekonominiu požiūriu geresnė, nei Skandinavijos ir Baltijos valstybių. Šveicarija naudojosi Genujos uostu (Italijoje), todėl Lietuva galėtų su ja prekiauti. Prekės iš Šveicarijos į Lietuvą eitų tranzitu per Vokietiją (tranzitas į Šveicariją per Vokietiją buvo patvirtintas susitarimu su Vokietijos vyriausybe).

Lietuvos politinė situacija 1939–1940 m. vertinant iš Šveicarijos

Atvykęs į Šveicariją, Lietuvos pasiuntinys pirmiausiai susitiko su Šveicarijos prezidentu Etteriu. Su juo kalbėjosi apie Lenkijos įvykius (jos greitą žlugimą), Pabaltijo politiką ir Lietuvos politiką su sovietais. Prezidentas labai skeptiškai vertino vokiečių šansus laimėti karą ir nemanė, kad Šveicarijai grėstų kokie nors pavojai. J. Šaulys pastebėjo, kad šiame kare vokiečiai neturi šveicarų simpatijų (kaip kad pirmojo karo metu). Pokalbyje buvo paliestas ir Lietuvai ypač aktualus Lenkijos pokario sienų klausimas. Etteris abejojo, ar Lenkija po karo turės tokias savo sienas rytuose. Antrasis J. Šaulio kalbintas pareigūnas – G. Motta (tuo metu Šveicarijos Politikos departamento šefas). Jis domėjosi tais pačiais klausimais kaip ir prezidentas. Ypač jį domino, ar lietuviai nebijo būti surusintais. Savo domėjimąsi aiškino tuo, kad šveicarai Pabaltijyje panikuoja, matydami vokiečius kraustantis iš Pabaltijo. G. Motta specialiai siuntė charge d`affaire į Helsinkį, kad nuramintų šveicarus. Šveicarijos Politikos departamento šefas pastebėjo, jog Lenkiją pražudžiusi didybės manija. Apie Lietuvos ir Šveicarijos ekonominius reikalus J. Šaulys kalbėjosi su ekonominių santykių referentu Kochu, tarptautinės politikos klausimus aptarė su JAV, Italijos, Lenkijos, Didžiosios Britanijos diplomatais reziduojančiais Berne.

1940 m. balandžio mėn. J. Šaulys lankėsi Berne tartis dėl ekonominio Lietuvos ir Šveicarijos susitarimo atnaujinimo ir patalpų Lietuvos pasiuntinybei Šveicarijoje. Lietuvos pasiuntinys kalbėjosi su naujuoju prezidentu Pilet (jis buvo ir Politikos departamento šefas), kuris labai nuodugniai teiravosi J. Šaulio įvairiais politikos ir ekonominiais klausimais. Su Vokietijos pasiuntiniu buvo aptartos Lietuvos piliečių pervažiavimo per Vokietiją klausimai; Kiocheris, savo ruožtu, domėjosi rusų garnizonais Lietuvoje.

1940 m. į Lietuvos pasiuntinybę, vadovauti Spaudos biurui Berne, atkeltas Albertas Gerutis. 1940 m. J. Šauliui buvo ta amžiaus riba, kai atleidžiama iš tarnybos, tačiau (jau antrą kartą) jam leista pasilikti iki 1941 m. gegužės 5 d. Iki 1940 m. sausio 1 d. J. Šaulys kartu ėjo ir Lietuvos nepaprastojo ir įgaliotojo ministro Lenkijai pareigas ir liko ministru Šveicarijai ir Vengrijai reziduodamas Berne.

Sovietų okupacijos pradžia

Po 1940 m. birželio 14 d. sovietų ultimatumo ir birželio 15 d. įvykusios okupacijos buvo suformuota promaskvietiška Lietuvos vyriausybė. Ji stengėsi, kad Lietuvos atstovai užsienyje apie įvykius Lietuvoje žinotų kuo mažiau ir priimančiosios valstybės vyriausybes informuotų, pasiremdamos „Lietuvos vyriausybės pareiškimais”. UR ministras Vincas Krėvė Mickevičius 1940 m. birželio 26 d. telegramoje pasiuntiniui Berne rašė: „Dėkit visas pastangas per draugingus žurnalistus paveikti Šveicarijos spaudą, kad teisingai nušviestų padėtį Lietuvoje, remdamiesi vyriausybės pareiškimais”. 1940 m. liepos 6 d. telegramoje iš Kauno J. Šauliui buvo nurodyta „atvykti Kaunan pranešimo padaryti”. J. Šaulys ir A. Gerutis nujautė sovietų klastą, todėl į V. Krėvės Mickevičiaus telegramą buvo atsakyta: „Gerutis išvykęs atostogų serga kalnuose. Pats negaluodamas šiuo tarpu negalėčiau taip pat pakelti ilgesnės kelionės. Telegrafuokit rūpimus klausimus galėsiu atsakyti raštu, kurjeriu”. „Bloga savijauta” ir „staiga užklupusiomis ligomis” tuo metu URM skundėsi ne vienas Lietuvos diplomatas užsienyje, nenorėjęs grįžti į Kauną ir suvokęs, kad jo laukia susidorojimas. A. Gerutis ir J. Šaulys nebuvo išimtis. 1940 m. liepos 24 d. Pijus Glovackas (tuometinis URM Politikos departamento direktorius) pakartotinai išsiuntė telegramą į Berną kviečiančią pasiuntinį „ryšium su pasikeitimais Lietuvoje iki pirmo rugpjūčio  atvykti Kaunan gauti instrukcijų”. J. Šauliui įsakymo neįvykdžius jis 1940 m. liepos 30 d. atleistas iš nepaprastojo ir įgaliotojo ministro pareigų Šveicarijai, o 1940 m. rugpjūčio 2 d. ir iš einamų pareigų ir iš URM, remiantis Ministrų Tarybos 1940 m. rugpjūčio 10 d. nutarimu Nr. 916. Nutarime taip pat buvo pabrėžta, kad iš J. Šaulio atimama Lietuvos pilietybė, uždraudžiama grįžti į Lietuvą ir konfiskuojamas jo turtas.

Lietuvos atstovavimas Šveicarijoje 1940 07 30–1946 11 18

Po sovietinės okupacijos Šveicarijoje liko keletas lietuvių šeimų, diplomatinės ir konsulinės tarnybos (Šveicarijoje liko Lietuvos pasiuntinys J. Šaulys bei A. Gerutis, vadovavęs Spaudos biurui Berne) ir 75 Šv. Kryžiaus kongregacijos seselės. Lietuvos diplomatija tęsė kovą dėl Lietuvos inkorporacijos nepripažinimo. Spaudos biuro vedėjas A. Gerutis viso Antrojo pasaulinio karo metu informavo lietuvių išeivių spaudą apie padėtį Lietuvoje (žinias gaudavo per Lietuvos pasiuntinį Stokholme). Jis rašė straipsnius apie Lietuvą ir kitas Baltijos valstybes į Berno dienraščius (Bund, Basler Nachrichten, Neue Zuricher Zeitung). Lietuvos spaudos biuras Berne sovietams okupavus Lietuvą, leido specialius biuletenius, kuriuose informavo užsienio lietuvius ir diplomatinę tarnybą apie padėtį sovietinėje Lietuvoje: spausdino medžiagą, kurią publikavo „Darbo Lietuva”, „Tiesa”, informavo apie laikraščių („Lietuvos ūkis” ir „Mūsų laikraštis”) uždarymą, URM ir kitų ministerijų likvidavimą, įvairių sovietinių valdininkų paskyrimą, LKP agitaciją, rekvizicijas, nacionalizaciją, ūkio gyvenimo sovietinimą, sovietinius rublius, rusinimą, naujus atlyginimus, bolševikinę demagogiją, teroro režimą GPU Lietuvoje. 1940 m. lapkričio 30 d. informaciniame biuletenyje buvo iškelta mintis suburti į vieną draugiją visus Lietuvos bičiulius Šveicarijoje (dauguma jų buvo dirbę Lietuvoje). Į draugiją būtinai siūlė įtraukti ir Lietuvos garbės generalinį konsulą Ciuriche Fridrichą Simoną.

Lietuviai Šveicarijoje Antrojo pasaulinio karo metais

Per Antrąjį pasaulinį karą į Šveicariją atbėgo 258 lietuviai. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Šveicarijoje gyveno apie 250 lietuvių. 1945 m. gegužės 30–31 d. kunigo J. Borevičiaus ir kt. seniau Šveicarijoje gyvenusių lietuvių pastangomis lietuviai pabėgėliai išskirstyti ir nugabenti į Yverdomą. Čia jų apsigyveno 200. Lietuviai Yverdome turėjo mokyklą, leido (nuo 1946) periodinį leidinį „Lietuvių židinys” bei apžvalgą „Šveicarijos lietuviai” (red. J. Gliauda); šveicarai jiems organizavo daržininkų ir kalbų kursus. Lietuviai studentai per BALF’ą gavę stipendijas įstojo į Šveicarijos aukštąsias mokyklas bei universitetus. Vėliau daugiausiai lietuvių tremtinių gyveno Ciuricho apylinkėse (1949 m. Pasaulio lietuvių bendruomenė joje įkūrė savo apylinkę). 1946 m., po Lietuvos diplomatinio korpuso ir VLIKo narių organizuotos I-ojo laisvinimo veiksnių konferencijos Berne, įsteigtas Lietuvių bibliografinis archyvas. Jo iniciatoriumi ir vedėju tapo A. Gerutis (jam pavyko surinkti 2500 pavadinimų leidinius apie Lietuvą ir Rytų Europos valstybes).

Lietuviai Šveicarijoje 1946 11 18–1975 metais

Lietuvos pasiuntinys J. Šaulys savo pareigas ėjo iki mirties 1948 m. spalio 18 d. Lugane. Jo įpėdiniu tapo (iki tol buvęs Spaudos biuro Berne vedėjas) Albertas Gerutis. Jis visą laiką aktyviai dalyvavo Šveicarijos lietuvių gyvenime (buvo Lietuvių bendruomenės valdybos narys, tarybos pirmininkas, „Šveicarijos lietuvių žinių” redaktorius). 1947–1954 m. dirbo šveicarų prekybos firmoje Berne. Į aktyvią diplomatinę tarnybą perėjo 1954 metais. A. Gerutis Šveicarijoje palaikė kontaktą su Estijos pasiuntiniu K. Solteriu ir latvių ryšininku prie JTO pabėgėlių organizacijos A. Skreberu, Mažosios Lietuvos Taryba (E. Simonaičiu), Lietuvių-vokiečių susivienijimu (pirmin. J. Bataitis) bei nuolatinius ryšius su Vokietijos AusAmtu (nuo 1954 m. jis buvo paskirtas ryšiams su Vakarų Vokietijos valdžios įstaigomis).

1955 m., artėjant okupacijos 15 sukakčiai, Ženevoje turėjo susirinkti keturi didieji. Ta proga lietuviai nutarė Šveicarijos spaudoje pagarsinti Lietuvos vardą ir iškelti jos problemas. Lietuvių moto buvo: „neleisti užmiršti, kad Lietuva ir lietuvių tauta egzistuoja ir Lietuvos problema nėra išspręsta”. A. Gerutis tam sistemingai rengėsi: rinko laikraščių redakcijoms įtikinamą dokumentaciją, apimančią glaustai Lietuvos santykius su Sovietų Sąjunga istoriją (su Maskva pasirašytos sutartys, Molotovo-Ribentropo paktas, sovietų agresija, imperializmas, kolonializmo įvedimas baltajame žemyne), svarbiausius JAV asmenų pareiškimus, kuriais smerkiama sovietų agresija ir reiškiama vilčių, kad Lietuva bus laisva. Surinkęs medžiagą A. Gerutis ėmė lankytis redakcijose, kalbėtis su vyr. redaktoriais bei politikos skyrių vedėjais. Jis lankėsi: Berno laikraščių redakcijose, „Schweizerische Politische Korrespondenz”, redakcijose Bazelyje, Ženevoje, Lozanoje, Friburge, Ciuriche, St. Gallene,  Winterthure, Schafhausene, Frauenfelde. Visos lankytos redakcijos suprato jo apsilankymo tikslą ir sutiko, vienaip ar kitaip, sukaktį paminėti.

Geručio veiklos rezultatai pranoko net optimistiškiausias jo prognozes. Aštuoni dienraščiai išspausdino A. Geručio straipsnius „Neue Zuriche Zeitschrift”, „Bund”, „Basler Nachrichten”, „National-Zeitung”, „Tages-Anzeiger”, „St. Galler Tagblad”, „Die Ostschweitz”, Oltner Tagblad”. Vedamuosisu straipsnius įdėjo: „Tribune de Geneve”, „Courrier de Geneve” (straipsnis Rappel du crime), „Journal du Geneve”, „La Suisse”, „Berner Tagvvacht”, „Berner Tagblatt”, „Neue Berne Zeitung”, „Die Tat”. „KIPA” įdėjo trijų puslapių A. Geručio parengtą medžiagą bei siūlymą įtraukti į Ženevos susitikimo darbotvarkę Pabaltijo klausimą. „Schweizerische Politische Korrespondenz” paskelbė straipsnį – Koegzistencija be militarinės jėgos – tuščios frazės. Paskelbtuose straipsniuose vyravo temos: bolševikai Pabaltijyje – okupantai, jie yra Hitlerio talkininkai, imperialistai, Europoje jie veda kolonijinę politiką, Pabaltijo klausimas nėra išspręstas. Diplomatijos šefui rašytoje pro memoria A. Gerutis pasidžiaugė, kad vieną mėnesį prieš Ženevos konferenciją buvo iškelta Lietuvos problema ir primintas lietuvių tautai padarytos ir tebedaromos skriaudos. Tų pačių metų pabaigoje (1955 m. gruodžio mėn.) Gerutis S. Lozoraitį informavo apie Ciuriche veikiantį „Šveicarų-lietuvių pabėgėlių komitetą”, įsteigtą 1954 m. Jis atsirado dėl dviejų priežasčių: 1) Šveicarijos lietuvių bendruomenės valdyba jau prieš kelerius metus pradėjo rinkti lėšas lietuvių reikalams ir sulaukė gerų rezultatų. Už jas buvo įsigytas Vasario 16-osios gimnazijos patalpos. 2) Norėta lėšų rinkimą atkirti nuo bendruomenės, o tam ir įkurtas komitetas. Komiteto siela buvo Beatas Thoma (buvo vedęs lietuvę Dorą Masalaitę). Jis lietuviškiems reikalams skyrė visą savo laiką. Per paskutinius 10 mėnesių buvo surinkta 2000 Frankų (500 $). Iš surenkamų pinigų buvo remiamos skurdžiai gyvenančios lietuvių šeimos Australijoje ir Vokietijoje, šelpiami vaikai bei Vasario 16-osios gimnazija.

Lietuvos garbės generalinis konsulatas Ciuriche 1929–1946 m.

Kadangi nuo 1922 m. Lietuva neturėjo atstovybės Šveicarijoje, o tik atstovą, kuris rezidavo tai Berlyne, tai Prahoje, nusprendė įsteigti Lietuvos garbės generalinį konsulatą Ciuriche. Lietuvos garbės konsulatas Ciuriche įsteigtas 1929 m. balandžio 21 d. Jo steigimu rūpintis buvo paskirta būsimoji konsulato sekretorė Aleksandra Jarošekienė. 1929 m. gegužės 10 d. A. Jarošekienė oficialiai paskiriama Lietuvos garbės konsulato Ciuriche sekretore. Ji sekretoriavo iki 1931 metų sausio 1 dienos. 1930 m. gruodžio 16 d. konsulato sekretoriumi (be algos iš valstybės iždo) buvo paskirtas Steponas Garbačiauskas. Jis nuo 1938 m. rugpjūčio 1 d. ėjo vicekonsulo pareigas. Lietuvos garbės konsulu (nuo 1931 m. rugsėjo generaliniu) paskirtas Wilhelm Simon. Jam mirus (1936 01 09), 1936 m. vasarą Lietuvos generaliniu garbės konsulu paskirtas W. Simono sūnus Fridrichas Simonas.

Įkurtasis konsulatas turėjo specialų statusą: faktiškai atliko visas atstovybės funkcijas. Korespondencija konsulatui buvo siuntinėjama tiek paštu, tiek per diplomatinius kurjerius betarpiškai, nes siųsti diplomatinius paketus per Šveicarijai skirtą atstovą (rezidavo Londone) buvo neįmanoma. Kurjeriais dirbo plk. Grabys, majoras Ambrazėjus, Grabienė, plk. Birutavičius. Tačiau Šveicarijos muitininkai Schaffhausene ir Bazelyje atimdavo diplomatinius paketus iš diplomatinių kurjerių ir siuntė juos į Ciurichą, kur esą turėjo atiduoti konsulatui, tačiau taip neįvykdavo. Lietuvos konsului reikdavo intervencijos keliu šiuos paketus susigrąžinti. Lietuvos URM labai nerimavo dėl tokio muitininkų elgesio, nes nežinojo jų motyvų. Buvo manoma, jog taip elgiamasi dėl to, kad Lietuva su Šveicarija nebuvo pasirašiusi konsulinės konvencijos arba dėl to, kad konsulatas ne karjeros, o garbės. Lietuvos URM valdininkai siūlė UR ministrui, turėdami omenyje tą faktą, kad Lietuva Šveicarijoje neturėjo nei atstovybės nei karjeros konsulato, pripažinti garbės konsulatui teisę siųsti ir gauti diplomatinius paketus, nes kitaip labai trukdomas konsulato darbas. Be to, URM valdininkai UR ministrui nurodė, kad Šveicarijos garbės konsulatui Kaune ir vicekonsulatui Klaipėdoje nedaroma jokių kliūčių gaunant ir siunčiant korespondenciją tiek paštu, tiek kurjeriais.

Lietuvos vyriausybė dosniai finansavo Lietuvos konsulato Ciuriche raštinės išlaidas, kasmet tą sumą vis didindama. Nuo 1931 m. vasario 1 d. garbės konsulatui Ciuriche skirta 200 Lt mėnesiui raštinės išlaidoms padengti. 1931 m. spalio mėn. garbės konsulatas tapo generaliniu garbės konsulatu ir jam raštinės išlaidoms padengti nuo 1931 m. spalio 1 d. skirta 400 Lt. Nuo 1933 m. vasario 1 d. garbės generaliniam konsulatui paskirta 500 Lt raštinės išlaidoms padengti. Nuo 1936 m. rugsėjo 1 d. garbės konsulatui Ciuriche skirta 700 Lt raštinės išlaidoms padengti.

1931 m. Lietuvos generalinis konsulas važinėjo į Paryžių propagandos reikalais. Jis kalbėjosi su žymiausių pasaulinio masto dienraščių žurnalistais. Lietuvos URM aiškinosi, kad jis nori „Rücksprache zu nehmen um in Interesse Litauens über die grossen Zeitungen günstig zu beeinflussen”. 1932 m. konsulas V. Sidzikauską (rezidavo Londone) informavo, jog jam tarpininkaujant pavyko patalpinti straipsnių (įžanginių) apie Lietuvą Berno dienraštyje „Berner Tagblatt”, Ciuricho laikraštyje „Nachrichten von Zürichsee”. Apie Hagos tribunolo sprendimą žinias pavyko įpiršti tik vienam laikraščiui „Berner Tagblatt”, anksčiau konsului pavykdavo „prakišti” medžiagą į „Züricher Post”. Konsulatas veikė iki 1946 m. rugsėjo 4 dienos.


(parengta pagal pagal: Sandra Grigaravičiūtė. Lietuvių ir Lietuvos atstovavimas Šveicarijoje 1915–1975 metais. Vilnius, 2002 m.)

Naujienlaiškio prenumerata