Naujienos

2011 m. spalio 23 d. eidamas septyniasdešimt ketvirtuosius metus mirė buvęs Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas, Nepriklausomybės akto signataras ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Bronislovas Lubys. Užuojautų knygoje bus galima pasirašyti š.m. lapkričio mėn. 4 d. nuo 12 iki 16 val., LR ambasadoje Berne.

In memoriam

Bronislovas LUBYS

(1938–2011)

Kai staiga išeina didieji, nori ar ne, susimąstai apie šio pasaulio laikinumą. Ir apie tai, ką paliksi šiam gražiausiam iš laikinųjų pasaulių. Signataras Bronislovas Lubys palieka labai daug. Tikrai žinau, kad jis nesiekė pasistatyti sau paminklo ir negalvojo apie tai, ką mes, kol kas likusieji, apie jį kalbėsim atsisveikindami. Tiesiog gyveno savo gyvenimą ir darė, ką manė esant teisinga. Daugybė tų darbų skirti kitiems, ne sau. Bene paskutinis jų – patvirtinta fundacija naujajai Jonavos bažnyčiai statyti. O spalio 23-iąją jo netekome.

Nežinau, kiek tai tiesa, tačiau poreikį remti meną, mokslą, švietimą, Bažnyčią turėjo įkvėpti Bronislovo Lubio gimtinė, mecenatų Oginskių miestas Plungė, kurioje jis 1938 m. spalio 8 d. gimė. 1957 m. baigė Plungės vidurinę mokyklą. Jį traukė tikslieji mokslai, chemija, inžinerija, todėl įstojo ir 1963 m. baigė Kauno politechnikos institutą, o 1976 m. – Lietuvos žemės ūkio akademijos neakivaizdinę aspirantūrą. Dirbdamas gamybos srityje, rado laiko ir mokslui – 1979 m. Kauno politechnikos institute apgynė chemijos mokslų kandidato disertaciją (dabar technikos mokslo daktaro disertacija). Yra 51 išradimo, daugelio straipsnių autorius. Bronislovo Lubio mokslo pasiekimai įvertinti Lietuvos Respublikos mokslinės techninės draugijos premijomis, o vėliau Klaipėdos universitetas ir Kauno technologijos universitetas paskelbė jį garbės daktaru. Velionis buvo ir Rusijos Lomonosovo premijos laureatas, Rusijos Federacijos technologinių mokslų akademijos užsienio narys akademikas.

Jonavos azotinių trąšų gamykla, dabar AB „Achema“, tapo Bronislovo Lubio pirmąja darboviete. 1963 m. pradėjo skyriaus viršininku, 1971 m. tapo gamyklos vyriausiuoju inžinieriumi, 1985 m. – visos organizacijos vadovu. 1991 m. paliko Jonavos gamybinio susivienijimo „Azotas“ generalinio direktoriaus postą, nes jau 1990 metais tapo politiku, Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo nariu, Nepriklausomybės Akto signataru. Neabejotinai sovietinio elito, nomenklatūros narys pasirodė esąs aukščiausios prabos Lietuvos patriotas. Gal tik kiek protingesnis ir praktiškesnis negu daugelis mūsų. Tačiau niekas negalėtų kaltinti Bronislovo Lubio, kad būtų dėl to pūtęsis ir jautęsis didesnis už kitus. Paprastumas ir žmogiškumas buvo jo bruožai visą gyvenimą, kokias aukštumas jis bebūtų pasiekęs. Tokio dydžio žmogus negalėjo išlikti visuomenės nematomas, tačiau ar kas pastebėjo jį „populiariose“ televizijos laidose ar blizgančiuose žurnaluose? Savo asmeninį gyvenimą jis pasilaikė sau ir šeimai.

Turėjau laimės pusmetį artimai padirbėti kartu su Bronislovu Lubiu, kai 1992 m. teko garbinga pareiga būti Lietuvos Respublikos Ministru Pirmininku, o jis buvo paskirtas vicepremjeru. Labai tuo džiaugiausi, nes man, jaunam savamoksliui politikui, labai reikėjo patyrusio, išmanančio ir sąžiningo žmogaus pagalbos. Iš kolegos išmokau labai daug, bet ypač to, kas dabar vadinama „krizių valdymu“. Nes 1992 metais valstybės valdymas ir buvo vien tik krizių valdymas. Bronislovo Lubio išmintį, tvirtumą ir patirtį įvertino ir kairieji, įtikinę jį prisiimti Ministro Pirmininko pareigų naštą po rinkimų. Šias pareigas jis ėjo iki 1993 m. kovo mėn., ir visam laikui pasitraukė iš oficialiosios politikos. Norėjo šį darbą palikti profesionalams, o pats grįžti prie to, ką geriausiai išmanė ir kas jam teikė džiaugsmo, –prie verslo.

Manau, kad vienas iš svarbiausių Bronislovo Lubio – verslininko – bruožų buvo sugebėjimas įžiūrėti geras perspektyvas ten, kur kiti jų nematydavo. Į Klaipėdos krovos verslą investuota tada, kai uostas išgyveno bene giliausią nuosmukį. Druskininkuose pradėtas statyti viešbutis, kai dabartinio miesto pakilimo nė nesimatė. O ir pati Achema, sovietinės technikos monstras nedaug kam 1993 m. atrodė itin perspektyvus verslas. Tačiau visos įmonės sėkmingai veikia. Turbūt ne tik dėl gero numatymo, bet ir dėl žemaitiško Bronislovo Lubio užsispyrimo pasiekti tikslą.

Bronislovas Lubys buvo ryškiausias Lietuvos verslo lyderis. Lyderis ne tik ir ne todėl, kad jo vadovaujamas koncernas Achemos grupė tapo viena didžiausių kompanijų Lietuvoje, valdanti trąšų, krovos, viešbučių ir kitus verslus. Pirmiausia todėl, kad Velionis jautė poreikį ir pareigą bendro verslininkų veikimo, siekė gerinti verslo sąlygas ir per tai – geresnės ir turtingesnės Lietuvos. Jis inicijavo ir nuo įkūrimo 1993 m. iki pat mirties vadovavo Lietuvos pramonininkų konfederacijai. Bronislovo Lubio veikla neišsiteko Lietuvoje. Jis buvo vienas iš Baltijos jūros baseino šalių verslo kongreso Stokholme bei Europos pramonės ir verslo kongreso steigėjų, Tarptautinės trąšų asociacijos tarybos narys.

Didžiausią įspūdį daro net ne tai, ką Bronislovas Lubys nuveikė politikoje, versle ir verslo organizacijose. Reikšminga jo, kaip mecenato, rėmėjo ir labdario, veikla. Jo politika buvo dalytis uždirbtais pinigais su bendruomenėmis, kur veikia Achemos grupės įmonės, su universitetais, jaunimu, meno atstovais, Bažnyčia. Jo dėka išsaugota jau nebesančio Skarulių kaimo renesansinė Šv. Onos bažnyčia; Plungėje vyksta tarptautiniai Mykolo Oginskio muzikos festivaliai; Kauno technologijos universitetas turi modernią chemijos laboratoriją; Jonava vieną dieną per metus, per Jonines, tampa Jonų respublika; išleista daugybė puikių knygų apie Plungę, Žemaitiją ir Lietuvą. Neįmanoma išvardyti visų iniciatyvų ir projektų, kurias rėmė Bronislovas Lubys ir Achemos grupės įmonės visoje Lietuvoje. Bronislovas Lubys skyrė daug savo darbo ir laiko įvairioms iniciatyvoms. Jis buvo Plungiškių draugijos pirmininkas, A. M. Brazausko fondo narys, Klaipėdos universiteto tarybos pirmininkas. Tikiuosi, kad kas nors apie tai parašys knygą, nors jis pats to ir neprašytų. Kaip ir neprašė Lietuvos Respublikos ir užsienio šalių gausybės garbės apdovanojimų.

Mums Bronislovas Lubys paliko labai daug. Trūks tik jo paties.

Aleksandras Abišala,

Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras